Jason Reynolds „Vaikinas juodu kostiumu“
Mirus mamai, Matjus Mileris žino, kad nuo šiol viskas bus kitaip. Jam tenka ne tik išgyventi sielvartą, bet ir patirti kitokį žmonių elgesį. Mokyklos koridoriuje mokiniai visą laiką kalba apie jį. Matjui sunku bendrauti su bendraamžiais. Tarp jų jaučiasi kaip zombis.
Kad būtų lengviau iškęsti šį laiką ir kad padėtų tėčiui apmokėti sąskaitas, Matjus įsidarbina laidojimo namuose, priklausančiuose tėvų bičiuliui ponui Rėjui. Ar gali būti smagi knyga apie vaikiną, dirbantį laidojimo namuose? Tikrai taip. Knygos „Vaikinas juodu kostiumu“ autorius Jasonas Reynoldsas baigė Merilendo universitetą. Studijavo kūrybinį rašymą ir retoriką. Šiuo metu gyvena Niujorke, Brukline. Pagrindinę knygos „Vaikinas juodu kostiumu“ mintį autorius aiškina pono Rėjaus žodžiais: Žmonėms iš tiesų atrodo, kad šachmatai yra gyvenimo žaidimas. Visada turi apgalvoti tris savo ir priešininko ėjimus, kad laimėtum... gyvenimą. Beprotybė. Žaisdamas šachmatais, viską planuoji. Strateguoji. Mes norime tikėti, kad gyvenimas teka teisinga vaga, bet pasakysiu, sūnau, taip nėra. Gyvenimas nevyksta taip, kaip suplanavome. O kortų žaidimas „Skelbiu karą“ – apie tikrąjį gyvenimą. Aš išmetu kortą, tada tu išmeti kortą. Kartais aš laimiu. O kartais pralaimiu. O sykiais pralaimiu, pralaimiu ir pralaimiu, ir nežinau kodėl. Ir nieko negaliu padaryti, tik toliau mesti kortas. Pagaliau ir vėl laimėsiu. Kol turi kortų, viskas gerai. Tai gyvenimas.
Iš anglų kalbos vertė Vida Bėkštienė.
Mirus mamai, Matjus Mileris žino, kad nuo šiol viskas bus kitaip. Jam tenka ne tik išgyventi sielvartą, bet ir patirti kitokį žmonių elgesį. Mokyklos koridoriuje mokiniai visą laiką kalba apie jį. Matjui sunku bendrauti su bendraamžiais. Tarp jų jaučiasi kaip zombis.
Kad būtų lengviau iškęsti šį laiką ir kad padėtų tėčiui apmokėti sąskaitas, Matjus įsidarbina laidojimo namuose, priklausančiuose tėvų bičiuliui ponui Rėjui. Ar gali būti smagi knyga apie vaikiną, dirbantį laidojimo namuose? Tikrai taip. Knygos „Vaikinas juodu kostiumu“ autorius Jasonas Reynoldsas baigė Merilendo universitetą. Studijavo kūrybinį rašymą ir retoriką. Šiuo metu gyvena Niujorke, Brukline. Pagrindinę knygos „Vaikinas juodu kostiumu“ mintį autorius aiškina pono Rėjaus žodžiais: Žmonėms iš tiesų atrodo, kad šachmatai yra gyvenimo žaidimas. Visada turi apgalvoti tris savo ir priešininko ėjimus, kad laimėtum... gyvenimą. Beprotybė. Žaisdamas šachmatais, viską planuoji. Strateguoji. Mes norime tikėti, kad gyvenimas teka teisinga vaga, bet pasakysiu, sūnau, taip nėra. Gyvenimas nevyksta taip, kaip suplanavome. O kortų žaidimas „Skelbiu karą“ – apie tikrąjį gyvenimą. Aš išmetu kortą, tada tu išmeti kortą. Kartais aš laimiu. O kartais pralaimiu. O sykiais pralaimiu, pralaimiu ir pralaimiu, ir nežinau kodėl. Ir nieko negaliu padaryti, tik toliau mesti kortas. Pagaliau ir vėl laimėsiu. Kol turi kortų, viskas gerai. Tai gyvenimas.
Iš anglų kalbos vertė Vida Bėkštienė.
Žydrūnas Drungilas „Kita stotelė“
Žydrūno Drungilo debiutinės knygos „Kita stotelė“ žanras nėra dažnas lietuvių literatūroje – tai humoreskos. Knygą sudaro atskiri linksmi pasakojimai / pastebėjimai / pamąstymai. „Kitos stotelės“ važiuojant autobusu motyvas išlaikytas visoje knygoje – čia jis tarnauja kaip jungiamoji kūrinio grandis. Ryškus kinematografinis principas – skaitytojai autoriaus sąmoningai vedžiojami įvairiais vaizdų, minčių labirintais, žaidžiama asociacijomis, tačiau nuo to skaitytojui nėra vien tik tuščiai smagu – tekstas yra pakankamai intelektualus ir reikalaujantis įsiskaitymo, atidaus ir plataus žvilgsnio, pagavaus humoro jausmo, galiausiai – tiesiog vidinės laisvės. Tai tekstai, prie kurių norisi sugrįžti ne kartą, atrandant vis naujų, netikėtų slėpinių, atverčių.
Žydrūno Drungilo debiutinės knygos „Kita stotelė“ žanras nėra dažnas lietuvių literatūroje – tai humoreskos. Knygą sudaro atskiri linksmi pasakojimai / pastebėjimai / pamąstymai. „Kitos stotelės“ važiuojant autobusu motyvas išlaikytas visoje knygoje – čia jis tarnauja kaip jungiamoji kūrinio grandis. Ryškus kinematografinis principas – skaitytojai autoriaus sąmoningai vedžiojami įvairiais vaizdų, minčių labirintais, žaidžiama asociacijomis, tačiau nuo to skaitytojui nėra vien tik tuščiai smagu – tekstas yra pakankamai intelektualus ir reikalaujantis įsiskaitymo, atidaus ir plataus žvilgsnio, pagavaus humoro jausmo, galiausiai – tiesiog vidinės laisvės. Tai tekstai, prie kurių norisi sugrįžti ne kartą, atrandant vis naujų, netikėtų slėpinių, atverčių.
Shawn Goodman „Teisingas pasirinkimas“
Tik išleistas „Teisingas pasirinkimas“ atsidūrė geriausių knygų jaunimui dešimtuke ir pelnė literatūrinių apdovanojimų. Kritikų jis lyginamas su Jerome’o Davido Salingerio romanu „Rugiuose prie bedugnės“.
Penkiolikmetis Džeimsas įpratęs rūpintis savimi nuo tada, kai mama susidėjo su girtaujančiu draugu Ronu, o vyresnysis brolis Luisas išėjo iš namų. Džeimsas ieško paguodos knygose ir siekia Luiso meilės ir pripažinimo. Dėl to padeda jam prekiauti narkotikais, manydamas, kad daro broliui gerą darbą ir kad yra kietas.
Ką aš apgaudinėju? Nesu suknistas narkotikų prekeivis. Mokykloje teko matyti vaikų, kurie perpardavinėdavo narkotikus, bet aš juk ne toks. Jie su tatuiruotėmis, didžiuliais auksiniais žiedais ir sportbačiais už šimtą dolerių. Jie moka muštis, grubiai kalba ir varo žmonėms siaubą. Žmonės jų bijo. O manęs niekas nė nemano bijoti; esu tuo tikras.
Shawnas Goodmanas – amerikiečių rašytojas ir mokyklos psichologas, dirbęs keliose nepilnamečių kolonijose. Bendravimas su nuteistaisiais įkvėpė jį parašyti puikias knygas jaunimui „Viltis“ ir „Teisingas pasirinkimas“.
Iš anglų kalbos vertė Vesta Berkmanienė.
Tik išleistas „Teisingas pasirinkimas“ atsidūrė geriausių knygų jaunimui dešimtuke ir pelnė literatūrinių apdovanojimų. Kritikų jis lyginamas su Jerome’o Davido Salingerio romanu „Rugiuose prie bedugnės“.
Penkiolikmetis Džeimsas įpratęs rūpintis savimi nuo tada, kai mama susidėjo su girtaujančiu draugu Ronu, o vyresnysis brolis Luisas išėjo iš namų. Džeimsas ieško paguodos knygose ir siekia Luiso meilės ir pripažinimo. Dėl to padeda jam prekiauti narkotikais, manydamas, kad daro broliui gerą darbą ir kad yra kietas.
Ką aš apgaudinėju? Nesu suknistas narkotikų prekeivis. Mokykloje teko matyti vaikų, kurie perpardavinėdavo narkotikus, bet aš juk ne toks. Jie su tatuiruotėmis, didžiuliais auksiniais žiedais ir sportbačiais už šimtą dolerių. Jie moka muštis, grubiai kalba ir varo žmonėms siaubą. Žmonės jų bijo. O manęs niekas nė nemano bijoti; esu tuo tikras.
Shawnas Goodmanas – amerikiečių rašytojas ir mokyklos psichologas, dirbęs keliose nepilnamečių kolonijose. Bendravimas su nuteistaisiais įkvėpė jį parašyti puikias knygas jaunimui „Viltis“ ir „Teisingas pasirinkimas“.
Iš anglų kalbos vertė Vesta Berkmanienė.
Charlotte
Inden „Ana ir Ana“
Šis romanas – tai anūkės Anos ir jos močiutės Anos pokalbis laiškais. Jųdviejų ryšys ypatingas. Anūkė Ana neteko savo draugo Jano, kuris su savo mama išvažiavo į Amsterdamą. Močiutė Ana dėl ligos neteko kairės kojos. Ji prarado ir prieš penkiasdešimt metų mylėtą Henrį. Ana ir Ana rašo laiškus ne tik viena kitai, taip pat Janui ir Henriui. Yra ir močiutės laiškų prarastajai kojai. Skaitydami juos, susipažįstame su abiem Anomis ir jas pamilstame. Jos šiek tiek juokingos ir išmintingos. Jų susirašinėjimas – gyvenimo atspindys, mintys apie meilę, šeimą, tarpusavio santykius, netektį ir laimę.
Skaityti „Aną ir Aną“ – tikras malonumas įvairaus amžiaus žmonėms. Laiškai įtaigūs, nuostabūs, juose daug gyvenimo džiaugsmo.
Aš gimiau su dviem kojom.
Ar tu prisimeni?
Galėjau naudotis jom abiem. Tačiau kairiąja naudojausi šiek tiek daugiau negu dešiniąja. Ja atsispirdavau, kai mokiausi šliaužioti. Ja pradėdavau šokuoti šaligatvio plytelėmis, kai mano plaukai dar būdavo pinami į šviesias kaseles. Ir vėliau, jauna ir graži, ja pirmiausia imdavau sukti šokių piruetus. Aidint gausiems plojimams, turiu pasakyti.
Charlotte Inden (g. 1979) studijavo germanistiką, meno istoriją, kiną ir televiziją Marburge, Londone, Strasbūre. Jos romanas „Ana ir Ana“ iš karto buvo įtrauktas į rinktinės vokiečių literatūros sąrašą.
Iš vokiečių kalbos vertė Elena Zambacevičiūtė
Šis romanas – tai anūkės Anos ir jos močiutės Anos pokalbis laiškais. Jųdviejų ryšys ypatingas. Anūkė Ana neteko savo draugo Jano, kuris su savo mama išvažiavo į Amsterdamą. Močiutė Ana dėl ligos neteko kairės kojos. Ji prarado ir prieš penkiasdešimt metų mylėtą Henrį. Ana ir Ana rašo laiškus ne tik viena kitai, taip pat Janui ir Henriui. Yra ir močiutės laiškų prarastajai kojai. Skaitydami juos, susipažįstame su abiem Anomis ir jas pamilstame. Jos šiek tiek juokingos ir išmintingos. Jų susirašinėjimas – gyvenimo atspindys, mintys apie meilę, šeimą, tarpusavio santykius, netektį ir laimę.
Skaityti „Aną ir Aną“ – tikras malonumas įvairaus amžiaus žmonėms. Laiškai įtaigūs, nuostabūs, juose daug gyvenimo džiaugsmo.
Aš gimiau su dviem kojom.
Ar tu prisimeni?
Galėjau naudotis jom abiem. Tačiau kairiąja naudojausi šiek tiek daugiau negu dešiniąja. Ja atsispirdavau, kai mokiausi šliaužioti. Ja pradėdavau šokuoti šaligatvio plytelėmis, kai mano plaukai dar būdavo pinami į šviesias kaseles. Ir vėliau, jauna ir graži, ja pirmiausia imdavau sukti šokių piruetus. Aidint gausiems plojimams, turiu pasakyti.
Charlotte Inden (g. 1979) studijavo germanistiką, meno istoriją, kiną ir televiziją Marburge, Londone, Strasbūre. Jos romanas „Ana ir Ana“ iš karto buvo įtrauktas į rinktinės vokiečių literatūros sąrašą.
Iš vokiečių kalbos vertė Elena Zambacevičiūtė